Paulo Coelho. Alchemikas. - Kažkur tu saugai mano mylimąją. Kai aš stebiu tavuosius smėlynus, kartu matau ir ją. Aš noriu pas ją sugrįžti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galėčiau pavirsti vėju. - O kas tai yra meilė? - klausia dykuma. - Meilė - tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu - žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.
		Carlos Castaneda. Laiko ratas. Mirtis yra visur. Ji gali būti automobilio šviesos ant kalvos, toli mums už nugarų. Jos gali pasimatyti tik akimirką ir išnykti tamsoje tarsi nušluotos, kad vėl pasirodytų ant kitos kalvos ir vėl išnyktų. Tai šviesos ant mirties galvos. Mirtis užsideda jas kaip skrybėlę, o tada šuoliais pasileidžia į priekį, vydamasi mus, vis artėdama ir artėdama. Kartais ji išjungia šviesas. Bet mirtis niekada nesustoja
		Kahlil Gibran. Pranašas. Tačiau paklūstanti laikui jūsų Aš dalis žino apie gyvenimo laikinumą. Ir suvokia, kad vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus - nudienos svajonė. O dainuojanti ir mąstanti jūsų esybė tarsi išgyvena tą pačią pirmą akimirką, kai buvo išbarstytos žvaigždės visatoj. Kas iš jūsų nejaučia, kad jo galia mylėti - beribė?
		Haiku. Nukritęs žiedas Grįžo ant šakos. Tai drugelis..
		Iselin C. Hermann Aš tiesiog ilgiuosi, argi tai pamišimas? Tai tu manęs klausi, ar galėčiau ilgėtis ne to, kurio ilgiuosi. Tartum turėčiau sukaupusi šiek tiek ilgesio, kurio dalis galėtų būti skirta bet kam. Tai tu -pakvaišėlis! Argi nesupranti, kad ilgiuosi tavęs, o ne kažkokio paštininko? Būtent tavęs, kuris rašo tokius nuostabius laiškus. Net nežinau, ką turėčiau tau atsakyti, juk esu tokia, kokia esu, nes ilgiuosi tavęs, o tu -toks, koks esi, nes įžiebei manyje rusenančią kibirkštį. Tu - žmogus, su kuriuo aš susirašinėju
		Friedrich Nietzsche (nebaigta) Patsai Zaratustra, labai nustebęs, į minią žvelgė. Paskui jis taip į ją vėl kreipės: "Žmogus - tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės. Tai kelias į anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pažvelgti pavojinga, drebėti ir sustoti pavojinga. Žmogus - jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta žmoguje mylėti ė j i m ą jo per tiltą, o ne ž l u g i m ą paiką. [ ... ] "V i s i   d i e v a i   y r a   n u m i r ę : d a b a r   m e s   v i e n   t i k   n o r i m, k a d   a n t ž m o g i s   g y v e n t ų" - te šitai bus mūs paskutinis geismas, kada vidurdienio didžiulę šventę švęsim.- Štai taip Zaratustra kalbėjo.